Susirinkome atsisveikinti su Mons. Vincentu Pranckiečiu ir padėkoti Dievui už jo ilgametę ir ištikimą tarnystę.
Kauno kunigų seminarijoje ruošėsi kunigystei neramiais karo ir pokario metais, kai sovietinė valdžia Kunigų Seminariją visais įmanomais būdais draskė: atėmė pastatus ir areštuodavo klierikus. Kunigo tarnystė anuomet žadėjo uždėti ypač sunkų kryžių, bet Dievas sunkumuose duoda jėgų, jei tik mes juo pasitikime. Ano meto klierikams tikrai netrūko idealizmo, nes žinojo, ką renkasi ir kokiose sąlygose teks jiems tarnauti.
1948 m. spalio mėn. vysk. K. Paltarokas, klieriką Vincą su kitais penktakursiais, dar nebaigusiais studijų, pašventino kunigais; o pavasarį trylika seminaristų, tame tarpe ir kunigą Vincą, suėmė ir ištrėmė į Baikalo ežero salą Olchoną.Tokią kainą kun. Vincas sumokėjo už atsisakymą bendradarbiauti su NKVD organais. Penkis metus dirbo Baikalo žveju ir, kiek galėdamas, patarnavo tremtiniams. Stalinui mirus rėžimas sušvelnėjo ir 1955 m. kun. Vincas galėjo persikelti gyventi į Usolje – Sibirskoe miestą šiauriau nuo Baikalo. Tenai jis rado daug lietuvių ir vokiečių katalikų, kuriems galėjo patarnauti – aukoti Mišių auką, skelbti Dievo žodį, krikštyti, tuokti ir laidoti. Vėliau apie tuos laikus mons. Vincas parašys knygą „Baikalo žvejys“. Knygos įžangoje jis savo tarnystę Sibire apibūdino psalmės žodžiais: „Mane Dievas gano, man nieko nestinga“. Tokio kunigo akivaizdoje turėtų praeiti noras dejuoti, kaip sunku gyventi Lietuvoje.
1958 metais kun. Vincas gavo leidimą gyventi visoje Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą. Vis dėlto kun. Vincas 1959 m. pabandė sugrįžti į Lietuvą ir buvo paskirtas Radviliškio parapijos vikaru, tačiau iš tenai buvo išvarytas, kaip neturintis teisės gyventi Lietuvoje. 1962 m. buvo reabilituotas ir paskirtas Didvyžių – Žaliosios parapijos klebonu. Vėliau perkeltas į Siesikų parapiją, o 1974 m. – į Jonavos šv. Jokūbo parapiją. Čia dvidešimt metų ėjo klebono, vėliau ir dekano pareigas. Susilpnėjus sveikatai, šioje parapijoje tarnavo kaip vikaras ir altarista. Buvo kviečiamas kaip nuodėmklausis į Kauno kunigų seminariją.
1991 m. V. A. Pranckiečiui suteiktas monsinjoro titulas, 2000 m. – Jonavos rajono Garbės piliečio vardas.
Prasidėjus Atgimimui ir sumažėjus sielovadinio darbo, atsirado galimybė kūrybiniam darbui. V. A. Pranckietis parašė knygas: „Baikalo žvejys" (1998 m.), „Ne vien duona..." (1999 m.), „Vynmedis ir jo šakelės" (2005 m.), „Padraugaukime" (2008 m.); rašė straipsnius į rajoninę spaudą.
Savo laiku Ukmergės dekanas taip charakterizavo kun. Vincą: sugyvenamo charakterio, parapijoje reziduoja, uolus, visuomet blaivus, lanko ligonius, negobšus, neruošia balių, apie brolius kunigus ir vyskupus kalba tik gera. Kokia puiki charakteristika, liudijanti pačias svarbiausias kunigo savybes: meilę žmonėms, santūrumą, nesureikšminimą materialinių gėrybių. Mąstyti ir kalbėti apie kitus tik gera yra didelės dvasinės kultūros ženklas. Mons. Vincas toks buvo.
Apie kun. Vinco sielovadinį uolumą liudija jo klebono papasakotas faktas. Vieną sekmadienį kun. Vincas sekmadienį klausyti išpažinčių, pasiramsčiuodamas dviem lazdomis, suprakaitavęs ėjo į bažnyčią pusantros valandos. Tiesiog pavydėtinas uolumas.
Apie mons. Vincą daug ką pasako jo paskutinis gestas: artėjant iškeliavimo dienai, jis visas savo santaupas atidavė Bažnyčios reikmėms.
Kiekvienam kunigui galioja Jėzaus žodžiai, pasakyti apaštalams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16,15). Tačiau Jėzus nepažadėjo, kad Evangeliją skelbiančiųjų kelias bus rožėmis klotas; priešingai, Jėzus net perspėjo: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33). Mons. Vincas tos pasaulio priespaudos patyrė iki sočiai, tačiau ne tik nedejavo, bet, priešingai, spinduliavo giedrumu ir ramybe. Šios ramybės ir optimizmo galima išmokti tik Evangelijos mokykloje, jeigu tik norima rimtai mokytis.
Jėzus savo mokiniams neišrašė taisyklių, kokie jie turi būti, patarnaudami žmonėms ir liudydami Evangeliją. Paties Jėzaus gyvenimas yra nuostabiausia knyga, kurią skaitydamas, kunigas turi išmokti būti ne sakramentų teikėju, bet apaštalu ir Evangelijos liudytoju. Jei mes, dvasiškiai šito neužmirštame, tuomet mūsų tarnystė neša palaimintus vaisius. Žmonės gali būti abejingi kunigo sakomiems žodžiams, tačiau niekas nelieka abejingas iš kunigo spinduliuojančiam gerumui ir meilei.
Dažnai maldoje prašykime Dievą siųsti gerų pašaukimų, nes jie neša palaima ir Bažnyčiai ir visai visuomenei.
2016 05 06 Arkivysk. Sig. Tamkevičius
